1
K. Donelaitis (1714-1780) I. Įvadas.......................... ................................................. .............................................. .............................................. ......................................... ......................... ....... 1 II. K. Donelaičio biografija ....................... .............................................. ............................................................. ......................................... ... 1 III. Kūryba................................. ........................................................ .............................................. .............................................. ..................................... .................. 2 IV. Veikėjai.......................... ................................................. .............................................. .............................................. .................................. ..................... .......... 3 V. Svarbiausios būrų charakteri charakterioo savybės ( santrauka)........ ................ ................ ................ ................ ............... .......... ... 7 VI. Svarbiausios būrų savybės ( pagal Jovaišą)..................... ............................................................. ........................................ 8 VII. Būrų gyvenimo vaizdavimas....................... .............................................. .............................................. .................................. ........... 9 VIII. Būro Būr o gyvenimo kelias nuo nerūpestingos nerūpes tingos vaikystės vaikyst ės iki apgailėtinos apgailėti nos senatvės .... 10 IX. Poemos stilius..................... ............................................ .............................................. .............................................. ................................... ................10 X. Literatūros epochų atgarsiai poemoje.................... ........................................... .............................................. ........................... .... 11 XI. Kuo “Metai” buvo original originalūs? ūs?........ ................ ................ ................ ................ ................ ................. .............. ......... ........ ......... ......... .... 11 XII. Nacionalinė ir tarptautinė poemos reikšmė........ ................ ................ ............... ........... ........ ........ ......... ......... ........ ........12
I. Įvadas 1.
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos,
nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje. 2.
Lietuviai 18 a. Mažojoje Lietuvoje . 18 a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse.
Pietva Pietvakar karinė inė ma mažes žesnio nioji ji lietuv lietuvių ių apgyve apgyvendi ndinta nta terito teritorij rijaa prikla priklausė usė Prūsij Prūsijos os imperi imperijai jai – tai vadina vadinamoj mojii Rytų Rytų Prūsij Prūsijaa arba arba Mažoji Mažoji Lietuv Lietuva, a, o Didžio Didžioji ji Lietuv Lietuvaa įėjo įėjo į Lenki Lenkijos jos-Lie -Lietuv tuvos os valstybę. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia evangelikai liuteronai, o dauguma LenkijosLietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių buvo katalikai. Taigi istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas – protestantiškąją ir katalikiškąją, kurios nuo 16 a. vystėsi paraleliai. Lietuv Lietuvių ių skaiči skaičiųų labai labai sumaži sumažino no 1709-1 1709-1710 710 m. ma maras ras.. Ištušt Ištuštėju ėjusio siose se sodybo sodybose se karal karalius ius apgyvendino kolonistus, atvykusius iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Tarp senųjų krašto gyvent gyv entojų ojų ir naujai naujai atvyku atvykusių sių brendo brendo nesan nesantai taika. ka.
Pastar Pastariej iejii tapdav tapdavoo daugia daugiausi usiaa laisva laisvais is
ūkininkais, amatininkais, valdininkais, o lietuviai – baudžiauninkais. Apie šią nesantaiką ir pažeminimą daug kalbama ir kūrinyje.
II. K. Donelaičio biografija
2 Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime. Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Kristijonas liko našlaičiu turėdamas 7 metus. Motina visgi sugebėjo išleisti į mokslus vaikus: sūnus Pričkus tapo žinomu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos, fizikos instrumentų bei laikrodžių dirbėju. Kiti broliai taip pat pasižymėjo nagingumu. Kristijonas irgi buvo gabus mechanikas, mėgo dirbti barometrus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, bet pasirinko kunigo kelią – studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Ten jis papildomai mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno, lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra. 1740 m. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams ( pasakėčių pradžia- antika, Ezopas). 1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namus. Pastoriaus pareigos padėjo jam gerai pažinti valstiečių buitį, apskritai kaimo padėtį. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė trečdalį gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos.
III. Kūryba 1. Tolminkiemyje Donelaitis atsidėjo ir literatūriniam darbui: vertė į lietuvių kalbą religines giesmes, rašė pasakėčias ( išliko 6), apie 1765-1775 m. sukūrė epinę poemą “Metai” (2968 eilutės). Išliko keli vokiečių kalba rašyti eilėraščiai. Retkarčiais pas Donelaitį rinkdavosi siauras namų bičiulių – kaimyninių parapijų pastorių- ratelis, šeimininkas skaitydavo poeziją, skambindavo savo darbo fortepijonu. 2.Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą.
3 3.
Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne
tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Poemoje daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes ( alegorija- perkeltinė reikšmė. Jomis konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvokos, pvz., apie tuščiažodžiavimą pasakoma- “žodžiais kailinių nepasiūsi”. Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti). Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi pamokantis apibendrinimas- moralas. 4.
Būrų ir ponų santykiai. Aprašydamas sunkius ir begalinius būrų darbus, nuolat
juos persekiojančią alkio ir nepriteklių grėsmę, Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų. Kartu jis rodo nežmonišką vokiečių ponų ir vachmistrų elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai yra peikiami už tinginystę, girtavimą, nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą, bet apie jų ydas kalbama gana atlaidžiai. Tuo tarpu ponai smerkiami kur kas kategoriškiau, jiems neatleidžiama jų neteisybė, savivalė. Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad jie laikomi doresni už ponus, vien dėl savo gyvenimo verti ne paniekos, o pagarbos. Kai kada būrai guodžiami ne visai įprastu būdu: įrodinėjama, kad jie kai kuriais atžvilgiais net laimingesni už ponus – daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami jie neturį ir poniškų ligų kentėti. 5.
Pasakojimo būdas. Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir
būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. ( Homeriškasis pasakojimas). Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia savotiškos rimties. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima pajusti, kad į gamtą žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metu.
IV. Veikėjai 1. Kaip minėta, “Metų” veikėjai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Visi jie lietuviai kaimiečiai, kitų tautybių būrai ( jų tuomet Donelaičio Tolminkiemyje gyveno apie 50 proc., nes per marą mirė apie 40 proc. gyventojų)- vokiečiai, prancūzai, šveicarai, lenkai- tik paminimi. Iš viso
4 poemoje veikia apie 50 veikėjų (34 vyrai,16 moterų) būrų, dar minimi keli ponai ir jų tarnai, bet jie vardų neturi. Nerandame ištisinio veikėjų portreto, jie mažai individualizuoti, charakteris kuriamas nenuosekliai. Visi veikėjai pagal jų moralę skirstomi į teigiamus (“viežlybuosius”) ir neigiamus (“nenaudėlius”) .
Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas, Enskys; ryškiausi
neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda. Pričkus. Jis yra visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems įtikti kaimo
1.
seniūnas. a) Kol dar nebuvo šaltyšius, nuvažiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bet taip sumaniai, kad sargai jo niekada nepagaudavo. b) Būdamas šaltyšiumi, stengiasi įtikti ponams ir būrams, bet nelabai sekasi, nes amtmonas jį dažnai keikdavo ir mušdavo. c) Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir sodink kultūras, rudenį pasirūpink miško gėrybių. d) Pasišaipydamas iš ponų, būrams jis pasakoja apie ponų valgį, kurį pamatęs turėjo išsivemti. e) Yra tikras lietuvis, nes sveikindamas su vasara, jis kreipiasi tik į tuos, kurie lietuviškai kalba, Lietuvą garbina. f) Jis yra kaip ir būrų tėvas: juos ramina, guodžia, kartu su jais kenčia. Tačiau ir išsiskiria iš būrų, nes labai stropiai vykdo ponų nurodymus : skraidydamas su kuinu pats skuba ir kitus skubina. Arba: štai girgžteli durys, jose pasirodo Pričkus ir liepia ruoštis mėšlavežiui. Skubėjimas, judrumas ypač būdingas scenos pabaigai: ... kūliais pro duris iššoko ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt. Net ir senas, pražilęs, liguistas būdamas, gavęs įsakymą jis į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,/ Amstroto javelius iškultus su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.
Pats toks uolus,
stropus, Pričkus to paties reikalauja ir iš kitų – juos nuolat ragina, moko, skubina, o tinginį Slunkių giriasi ne kartą mušęs. g) įspūdinga tokia jo smalsumo scena: rūpi pamatyti, ką valgo ponai. Įteikęs ponui laišką jis tyčia įlenda į atvirą virtuvę. Pamatęs kulinarines baisybes ( kaip Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą , krapštė,
kaip kitas, su nagais draskydamas ištisą zuikį,/ Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro
kaip trečias Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų ), jis, pro duris iššovęs, pradeda
vemti, bet nepasako, dėl ko jam taip bloga pasidarė, nes bijo, kad iš jo nesijuoktų, nemuštų.
5 Pamatęs, kad ponai be poterių pradeda valgyti, jis baisiausiai piktinasi, bet tik tyliai. Čia akivaizdžiai prasikiša poetas pastorius. h) Pričkaus taktika- tylėti, kai tau muša per ausį, laikyti savo snukį, kad kalboj nepariktų, nepūsti prieš vėją, nes būras ir ponas- tai kaip žvirblis ir erelis, kaip varlė ir liūtas. i) Pričkus mėgsta daug šnekėti ( apie penktadalį poemos sudaro Pričkaus žodžiai), išvedžioti, politikuoti, patarinėti.. j) Pričkus nesulaukė ramios senatvės. “Žiemos rūpesčiuose” matome jį sugrįžusį iš Karaliaučiaus dūsaujantį, liguistą. Jau “Rudens gėrybėse” jis skundėsi, kad jo likimas panašus į kuino- abu nuvaryti baudžiavos.ir iš tikro, jis pono taip sumušamas, kad po 3 dienų miršta. 2.
Krizas yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad mama elgetavo, o
jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis ne vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo gabumais, nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi. Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai sutaria. Vėliau Dočys sudegina jo namus. Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas, kiekvienam nužemintai nusilenkdamas. 3.
Lauras daugiau filosofuoja apie žmogaus likimą:
Mes ( taip pons, kaip būrs), lopšy verkšlendami bėdžiai, Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom. Lauras pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirimą, žydėjimą ir vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta pjovėjas; taip giltinės dalgis nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžiau prilygsta žydinčioms ir krintančioms žolelėms. Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga, paskui ne vienas jų ant apjuoko rėplinėja. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų dešras ir lašinius, niekina lietuvius. 5. Selmas yra religingas: namuose turi Bibliją, šventų paveikslų. Labai piktinasi keikūnais, ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja. Selmui apmaudu, kad žmonių netraukia bažnyčia, poteriai, kad jiems visa tai smirdi. Jo lūpose nuolat skamba žodžiai: bažnyčia, pekla, velnias, Šventas Raštas, ponas Kristus. Vestuvių puotoje jis kalba, kad greit pasaulio pabaiga. Jam labai nepatinka naujos mados- batai, kurpės, klumpės. Jis labai nusiteikęs prieš kolonistus ir norėtų,
6 kad lietuviai būtų pranašesni už kitataučius, gėrisi, kai Lietuvą giria, perspėja, kad nereikia persiimti kitataučių papročiais. Jis piktinasi ir ponais, nes Dievas neleidęs ponams kitų skriausti. Tačiau ponai parsidavė velniui ir nežiūri teisybės, tad grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties. 6.Enskys dažnai vadinamas dabita. Štai jis ruošiasi į Krizo dukters vestuves. Savo šimelį
lyg žmogų prausia, pabalnoja, kilpas prisega, išrėdo visą nugarą. Pats užsimauna svodbiškus sopamus ir kulšis nauju diržu surakina. Svečiuose pilnas iniciatyvos- savo peiliu padalija mėsas. Bet prisirijęs jau nebenumanė mandagiai elgtis: su nagais tvėrė lašinius. Jis geras organizatorius: mėgsta judrumą, todėl organizuoja šokius. Kai vestuves nekviesti atsibastė Slunkius su Pelėda, visi apstulbsta: Krizienė gumbu suserga, muzikantai po suolu pasislepia, svotams pypkės iš dantų iškrenta, jaunimas nustoja šokęs. Visi kaso galvas nežinodami ką daryti, tik vienas Enskys iš papykio beržinį pagriebęs, nenaudėlių šonus išskalbė ir už plaukų nutvėręs išmetė juos laukan. Taip jis padarė efektą, kaip ir savo peiliu dalydamas mėsas. Tačiau ir jis ne be nuodėmės: vagia mišką, kad galėtų užmokėti mokesčius. 7.Slunkius ir Pelėda yra kaimynai, kurie panašūs savo gyvenimo būdu: tinginiai,
apsileidėliai, nevalos. Kartu jų šonus skalbia, bet jie vienas kitą užstoja, vienas kitam padeda. Jų trobos tokios apleistos, aplūžusios, griūvančios, kad arkliui sužvengus sparai nuo stogo krinta; viduje- kiaulės, mėšlynas. Kai pavasarį visi atkutę ruošiasi į darbus, Slunkius rąžosi, apgailestaudamas praėjusią žiemą. Į baudžiavą jis vos vos traukia. Jo ideali būsena yra miegas. Be to, jis yra smaguris ir girtuoklis. Ne dėl kitų priežasčių jis nekviestas ir į vestuves atvyksta, o mugėje pasirodo girtas ir primuša Krizą. Bet svarbiausias jo bruožas- tingumas. Tai perimta iš tėvų ir senelių ir tą jis moka įrodyti, taigi yra savotiškas filosofas, beje, kalbantis ne tik savo, bet ir mūsų vardu: Išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjom. Su tokia filosofija negali susitaikyti žmona, gal tai pavirsta ir barniais, bet prieš vyrą atvirai stoti ji nedrįsta. Ji, matyt, įsitikinusi, kad vyro nepakeis niekas ir tyliai kenčia. Slunkius jaučiasi prieš žmoną kaltas, todėl stengiasi ją paveikti švelnumu, pats būdamas įsitikinęs, kad toks jau moterų būdas: amžinas niurzgėjimas, nepasitenkinimas, joms viskas negerai. Jis vadina ją močiute, ramina laiko gausybe, užtikrindamas, kad viską spės atlikti. Kiti būrai Slunkiaus nekenčia, nes jis visiems lietuviams darąs gėdą. Savo pažiūras jie geriausiai išreiškia epitetais, kuriais į jį kreipiasi ar jį apibūdina: šūdvabali, kiaule, šelmis, smirdas, valkata, neprieteliau skarots. Už tokį elgesį Pričkus ir vakmistras jį muša, bet kai kada ir Slunkius pakelia ranką prieš kaimynus. 8.Plaučiūnas irgi yra vadinamas nenaudėliu. Ypač jis išryškėja per darbymetį – šienapjūtę
ir rugiapjūtę. Tas vaizdelis yra kontrastas gerųjų būrų gyvenimui, darbui ir elgesiui. Pagrindinis bruožas- nerūpestingumas, atsilikimas nuo bendruomenės. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nepajudintas. Pasirodo, kad ir jo dalgis šukėtas, o kuinas- ne kuinas, o vienausis kuinpalaikis.
7 Plaučiūnas turėjo naują pūstyklę, bet ją kartu su dalgiu pragaišino pasigėręs. Tik po metų susizgribo Karaliaučiuje nusipirkti naują, bet žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą ir net arklioką pragėrė, todėl pievą pjovė su pjautuvu. Ir per rugiapjūtę jis pavėlavo – javai buvo tušti. Viso to priežastis- girtavimas. Girtas jis per savo vaiko krikštynas primuša pačią su vaikais. 9.Dočys – vienas spalvingiausių nenaudėlių. Jis kartais gana tingus, bet labai mėgstantis
skaniai pavalgyti. Tačiau bene ryškiausi jo bruožai- besaikis girtuokliavimas, sugebėjimas susipykti su kaimynais. Įdomi scena žiemos vaizduose, kurioje vaizduojama, kaip Dočys jau nebeturi ko valgyti, todėl liepia tarnui nušauti varnų. Dėl to kyla gaisras ir Dočys yra teisiamas. Teisme jis pasirodo kaip labai drąsus žmogus, kuris sugeba apkaltinti ponus dėl jo skurdo. Kaimas Pričkaus žodžiais šiai nuomonei nepritaria, nes labai visiems aišku, kad Dočys skursta dėl besaikio girtavimo. Dočio charakteris kuriamas jį vaizduojant buityje, darbe, pokyliuose, konfliktuose su šeimos nariais, kaimynais, dvaro žmonėmis; apie jį sužinome iš pokalbių, kitų veikėjų pasakojimų, monologo, bet daug pasako ir paties poeto nusiteikimas, reiškiamas piktu žodžiu, epitetu, palyginimu, hiperbole, grotesku, satyra, humoru ( pasakotojas vadina nenaudėliu, neprieteliumi, savavalninku- Pričkus, smirdu- Krizas).
V. Svarbiausios būrų charakterio savybės ( santrauka) 1. 1.1
Vertinamos šios moralinės savybės :
Pričkaus: darbštumas (V15-45), stropumas (V148), nuolankumas: ponai jį muša,
būrai iš jo senatvėje juokiasi (R 485-513,520; Ž403), panieka ponams (V278), nuoširdumas, paprastumas, pamokymų nešykštėjimas (P628-660), dorovingumas (P455-467), guvumas, nuotaikingumas, jautrumas, tautiškumas (V5); skelbia būrišką išmintį, brangina būriškas dorybes, papročius. 1.2
Krizas: darbštus, nagingas, sumanus, tinkamai laiko samdinius, bet ir reiklus;
vaišingas; 1.3
Enskys: nekenčia apsileidimo, nevalyvumo, pajuokia ir smerkia apsileidėlius;
1.4
Lauras: filosofas, kuris moko saikingumo, saugo būrų moralę, nekenčia vokiečių
kolonizatorių (V68-95); 1.5
Selmas: moka skaityti, jo trobelė švari, religingas, pasisako už tautiškumą (R773),
piktinasi keikūnais; 1.6 2.
Dočys: drąsumas kalbėti ponams ir jais piktintis. Smerkiamos moralinės savybės :
8 2.1
Dočys: girtuoklis, linkęs vaidytis, peštis;
2.2
Plaučiūnas: girtuoklis, apsileidėlis, bastūnas ( V449; R733);
2.3
Slunkius: tinginys filosofas (P418-454);
2.4
Pelėda: nusigyvenęs nevalyvas būras.
2.5
Dvaro žmonės: apie juos kalbama būrų arba pasakotojo lūpomis. Amstrotas labai
šykštus, kiti- girtuokliai, veltėdžiai, rijūnai, labai žiaurūs ( vakmistras, Diksas). 3.
Kokiais būdais kuriamas charakteris:
aprašomi poelgiai, sprendžiame iš kitų
veikėjų pokalbių, girdime veikėjų monologus; paties pasakotojo nusiteikimas, reiškiamas piktu žodžiu, epitetu, aplyginimu, hiperbole, grotesku, humoru ir satyra.
VI. Svarbiausios būrų savybės ( pagal Jovaišą)
1.
Svarbiausia savybė- darbštumas, nes darbas yra pirmučiausia žmogaus reikmė,
jis daro žmogų fiziškai tvirtą. Reikalaujama taupumo, saikingumo. Tuo pačiu smerkiamas tingumas. 2.
Tautiškumas. Seniau būrai nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir klumpėmis, bet
buvo daug geresni lietuviai. Nors nėjo į mokyklą, bet labiau mylėjo Dievą. Dabar gi, nors kalba lietuviškai, bet elgiasi kaip vokiečiai ( vokiškai dainuoja, keikiasi, geria, pusnuogiai ant apjuoko rėplinėja suvalgo greit visą zopostą) 3.
Moralumas. Krizui moralu tai, kas seniau buvo lietuviška ir kuklu ( vyžos, margi
sijonai, kisielius su pienu, košė su lašiniais). Todėl jis klausia, ar būtini dabar auliniai batai, suknelės, geras maistas, doleriai. 4.
Labai piktinamasi girtuoklyste, bedievyste .
5.
Ugdomas žmogiškasis orumas. Tai ypač ryšku, kai per vestuves kalba senyvi
būrai. 6.
Būrai barami dėl nemandagaus elgesio, bet paskui pasakotojas susimąsto, kad
ponai dar nemandagesni ( Pričkus stebi, ką ir kaip valgo ponai, pasakoja, kad jie net nepersižegnoja). 7.
Keliama visuotinė žmonių lygybė. Sakoma, kad ponai ir būrai gimsta lygūs, nes
gimsta nuogi, tik gyvenimas juos išskiria. 8.
Užtariamas vogimas, nes vagia iš pono miško ir ne sau, bet kad galėtų užmokėti
mokesčius. Bet tie būrai, kurie vogs iš kitų, bus siunčiami šunims šėko pjauti.
9 9.
Raginama bijoti ir klausyti ponų, nusižeminti jiems.
VII. Būrų gyvenimo vaizdavimas 1.
Būrų gyvenimas nuolat sukasi apie tą patį: darbas, valgis, miegas. Jokių
aukštesnių polėkių, skaidresnių valandėlių, dvasinių interesų- darbas ponui ir sau taip iškankina, kad tesinori tik sočiau pavalgyti ir pailsėti. Botagas ir alkanas pilvas- būro gyvenimo variklis. 2.
Sodybos vaizdo nei iš vidaus, nei iš lauko nėra. Tik Enskys pasakoja savo
įspūdžius apie Pelėdos namus ( R 605-618). Aišku, vaizduojama hiperbolizuotai. 3.
Kitokiuose namuose gyvena Selmas. Jo troba irgi prasta, bet jos vidus ypatingas:
Selmo namus, kad kartais juos lankyt užsigeisi, Lygiai kaip bažnyčią kokią rasi rėdytus. Stalas jo nei švents altorius tav pasirodys, Ant kurio knygelės šventos guli padėtos. Selmo ir drabužis paprastas- tik pasiūti trinyčiai ( ilgi drobiniai marškiniai). 4.
Apie namų buitį nekalbama. Apie ją galima įsivaizduoti tik iš pavasario vaizdo,
kad visi pašaliai kribždėti pagavo musėmis, vabalais, blusomis, vorais. Šie vabzdžiai priimami natūraliai, netgi džiaugiamasi, kad ir ponus įgels. 5.
Ką valgo ir geria, kaip rengiasi, šoka, groja, dainuoja labiausiai aiškėja iš Krizo
dukters vestuvių aprašymo ir Bleberio tarno kalbos ( R 341-353): 1.
kaip ruošiamasi vestuvėms: Stepas su Martynu nusiperka naujas kurpes, Jonas su
Lauru nusipina dailias vyžas. Enskys užsimauna svotbiškus batus, susijuosia nauju diržu. Moterys irgi lietuviškai apsivelka: ant galvų užsideda kykus (moterų galvos skara su lankeliu; tokia kepuraitė), apsisiaučia nuometus, skraistes (didelė apsisiaučiama skara), o merginos užsideda vainikus. 2.
Valgiai ir gėrimai. Krizas svečius vaišina degtine, alumi. Degtinę geria daugiausia
vyrai, bet Krizienė merginoms pasiūlė degtinės, dėl ko moterys labai stebėjosi. Vėliau Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė slapčia gėrė degtinę ir pasigėrė. Svečiai valgo blynus, kepsnius, jautieną, riebią kiaulieną, žąsieną, plaučius, kepenis, nes vestuvėms buvo papjauta 3 karvės bei avys, 2 jaučiai, be skaičiaus kiaulių, avių, žąsų ir vištų. 3.
Pavalgę ir atsigėrę linksminosi šitaip: “Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė”;
Lauras dambrelį (pasagos pavidalo pučiamasis gnaibomasis muzikos instrumentas) skambino
10 pūsdamas, Jokūbas čirškino smuiką; atsiradus muzikantams visi vestuvininkai ėmė šokti lietuviškai (“ spardės”).
VIII. Būro gyvenimo kelias nuo nerūpestingos vaikystės iki apgailėtinos senatvės 1.
Vaikesčiai savo vasarą švenčia, ant ūlyčių krūvon susibėgę žaidžia. Taigi
vaikystė, kaip visada, nerūpestinga. 2.
Paaugęs vaikas jau piemenauja ir tada
... kita prova, kad piemenio skrandą jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji ar kad dargana su lytum pluk nugarą skalbia. 3. kai jau pusbernis ir koktu dūšelei pasidaro kad jau akėčias reik sekinėti Ar kad Margis su laukiu nenori rėplinėti. ( laukas- su balta kakta ar baltu snukiu). 4. Dar sunkiau, kai sukuriama šeima, kai jau gyvos randasi lėlės ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas. 5.Visas būro gyvenimas prabėga bevargstant, skubinai bedirbant
sunkiausius
nepabaigiamus darbus. Štai taip apžvelgiama būro darbų visuma (R 356-361). 6.
Ir tuoj pat apibūdinama, kokiomis sąlygomis tie darbai būdavo dirbami (R 362-
7.
Prošvaistės gyvenime labai retos . Tik Pričkus kai kada pasidžiaugia gerais būrų
370). darbais: sveikindamas su vasaros pradžia, pagirdamas moteris už gerą darbą žiemą ir kt. Bet pagrindinis malonus dalykas, visa paguoda ir džiaugsmas- skanus valgis ir gėrimas. Gal todėl jie džiaugiasi vasaros pabaiga, nes tuoj turės iki soties pavalgyti, gal todėl visi su didžiausiu noru vyksta pas Krizą į vestuves.
IX. Poemos stilius 18 a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje buvo ginčijamasi, kokia turėtų būti lietuviškų raštų kalba. Vieni siūlė remtis senąja religinių raštų kalba, kiti- vartoti šnekamąją liaudies kalbą. Buvo siekiama, kad per pamokslus ir knygas skleidžiamas Dievo žodis būtų suprantamas paprastiems
11 žmonėms. Donelaitis gerai mokėjo kasdieninę lietuvių kalbą ir šia kalba jis aprašė būrų gyvenimą. Jo kalba labai turtinga, lanksti, bet nenudailinta. Galima sakyti, kad Donelaitis buvo pirmasis lietuvių rašytojas, taip plačiai pasinaudojęs kasdieninės žmonių kalbos turtais. Poema turėjo būti suprantama valstiečiui, bet kartu turėjo neprieštarauti ir to meto išsilavinusių žmonių skoniui. Viena vertus, poetas nevengia vartoti netgi vulgarių žodžių, o bardamasis jis netgi valstietiškai išsiplūsta. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdarahegzametru, kuris buvo vartojamas aprašyti herojiškų žygių vaizdams. Be to, hegzametras reikalauja preciziškai laikytis nustatyto eilutėje skiemenų skaičiaus ir kirčiuotų skiemenų tvarkos. Taigi poemoje susiduria du dalykai: apie paprastų valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniška jų kalba, bet šiam pasakojimui pasirenkama iškilminga, epiniams kūriniams būdinga antikinė eiliavimo sistema, kuria parašytos ir Homero poemos. Tokia eiliavimo forma pakylėja aprašomus būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius. Visa tai sukuria savitą poemos stilių.
X. Literatūros epochų atgarsiai poemoje Donelaičio stiliui įtakos turėjo keletas epochų. Baroko pėdsakų randame stiliuje, leksikoje ( vartojami grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai). Taip pat barokinis yra gyvenimo trumpumo motyvas, gąsdinantys pragaro, šienaujančios giltinės vaizdai. Su klasicizmu galima sieti: keturių metų laikų formą (kompozicija), b) hegzametrą, c) veiksmo vietos bei personažų pastovumą d) poemos didaktiškumą- pasakotojo siekimą pamokyti. Griežti moraliniai vertinimai poemoje perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti gyvenimo reiškinių priežastis, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su švietimo idėjomis reikia sieti ir lietuviškumo gynimą.
XI. Kuo “Metai” buvo originalūs? 1. Poetas su didele meile ir pagarba kalbėjo apie valstiečius, patekusius į vokiečių feodalų jungą. 2. Vienas pirmųjų Rytų Europoje iškėlė iš Ruso skolintą prigimtinio žmonių lygiateisiškumo idėją, kuri visuotinai suskambėjo tik Prancūzijos revoliucijos metu (1789-1794).
12 3. Sodriai realistiškai pavaizdavo savo amžiaus buitį ir papročius, sukurdamas gyvą 18 a. gyvenimo enciklopediją.
XII. Nacionalinė ir tarptautinė poemos reikšmė 1.
Didžiulė poemos nacionalinė reikšmė. Pirmiausia- tai pirmasis tokio dydžio
grožinis kūrinys, kuriame su didele užuojauta kalbama apie būrus, meniškai aprašoma gamta ir veikėjai. 2.
Pirmasis poemos leidimas pasirodė tik 1818 m, praėjus 38 m. nuo poeto mirties.
Leidimą parengė lietuvių literatas ir folkloristas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Jis ir sugalvojo poemos dalims pavadinimus. 3.
Lietuvoje poema buvo išleista tik 1914 m.
4.
Poema įrašyta į Europos literatūros geriausių kūrinių ( šedevrų) sąrašą, kurį
sudarė 1977 m. tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ( UNESCO). 5.
Poema išversta į beveik 20 užsienio kalbų.
